2001 m. gegužės mėn. įsigaliojus LR azartinių lošimų įstatymui, azartiniai lošimai Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti. Vien „B“ kategorijos lošimų salonuose automatų skaičius išaugo nuo 55 2002 m. iki 3585 automatų 2015 m.
Pasikeitus valdžiai azartinių lošimų atstovams galimai atėjo sunkmetis. Panašu, kad dabartinė valdžia nėra linkusi pataikauti azartinių lošimų verslui, kaip tai buvo ankstesnėse LR Seimo kadencijose su B. Bradausku priešakyje. Todėl verslo atstovai nesnausdami bando stiprinti savo įvaizdį ir į pagalbą išsikvietė Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkus, kuriems apmokėjus už darbą, be didelio vargo įrodyta, kad azartinių lošimų verslas – „socialinio ir ekonominio gėrio“ upeliukas Lietuvoje.
Tokia nuomonė susidaro susipažinus su KTU ekonomistų parengta „Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studija“, kurios užsakovas – „Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija“. Pastarosios valdybos pirmininkas yra Samoilas Kacas, didžiausių Lietuvoje lošimų automatų salonų UAB „Tete-a-Tete“ kazino savininkas. Nejaugi ponas S. Kacas nutarė nupjauti šaką, ant kurios pats sėdi?! Kam gi taip rizikuoti, kai „Tete-a-tete kazino“ plėtros direktoriaus Daliaus Gimžausko žmona Edita Gimžauskienė yra KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanė, kuriai „tarpininkaujant“ ir įvyko šis mokslinis stebuklas.
Pasak fakulteto profesoriaus Ryčio Krušinsko, nors pasaulyje azartiniai lošimai – tiesiog specifinė verslo rūšis (beje, auganti), Lietuvoje ji nepagrįstai juodinama, viešumoje nuolat pabrėžiant dažniausiai tik neigiamus šio verslo aspektus, ir nuošalyje paliekant teigiamus. Tai užglaistydamas profesorius stengiasi pabrėžti loterijų žalą Lietuvoje. Tai puikus mėginimas nukreipti dėmesį nuo rimtesnės problemos, tai yra kazino – lošimo namų, lažybų punktų ir ypač nuo lošimų automatų salonų.
Kalbant iš asmeninės praktikos, galiu pasakyti, kad daugiau nei 60 proc. asmenų, turinčių priklausomybę nuo azartinių lošimų (tarp jų ir nepilnamečių), turi problemų būtent dėl lošimų automatų salonuose. Ir taip pat reiktų pažymėti, kad per beveik 10 metų bendravimo su lošėjais ir jų artimaisiais, neteko sutikti, kad kas ieškotų pagalbos dėl priklausomybės nuo loterijų. Nors tikėtina, kad tokių yra.
Susidaro įspūdis, kad atlikta studija paprasčiausiai tenkina užsakovų lūkesčius. Juolab, kad jos autoriai klaidina visuomenę žiniasklaidai minėdami, jog „paradoksalu tai, kad nesant pakankamai prieinamų duomenų, situacija iš anksto nupiešiama neigiamai.“ Susidaro įspūdis, kad gyvename skirtingose Lietuvose, nes duomenis apie lošimų naudą ir žalą nesunku gauti iš Lošimų priežiūros tarnybos. Apie lošimų žalą galima sužinoti ir priklausomybės centruose, veikiančiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Jau nekalbu apie Lietuvoje atliktus mokslinius tyrimus azartinių lošimų tema, įvairius publicistinius straipsnius, televizijos laidas ir kitus šaltinius.
Studijos autorių teigimu, azartiniai lošimai – tai specifinė verslo rūšis. Tikrai taip. Ir tas specifiškumas reiškia didžiulę žalos klientui riziką. Vargu ar rasite kitą legalią pramogų sritį, kurioje žmogus tarsi savanoriškai rizikuotų prarasti verslą, darbą, santaupas, šeimą, sveikatą, įsitrauktų į nusikalstamą veiklą, o galiausiai viską praradęs mąstytų apie savižudybę ar net ją įvykdytų. Tačiau šių aspektų nepastebėjo KTU ekonomistų darbo grupė, kurių tyrimo tikslas buvo objektyviai atvaizduoti daugialypį Lietuvos lošimų rinkos poveikį ekonomikai ir socialiniam gyvenimui. Rezultatas stulbina Lietuvos visuomenei ir biudžetui azartinių lošimų keliamų nuostolių ignoravimu.
Trimituojama nauda daugiausiai nusėda saujelės Lietuvos žmonių, iš kurių vienas yra jau minėtas S. Kacas, rankose. Reiktų paminėti, kad Lietuvoje azartinių lošimų verslas šiai dienai turi daugiau privilegijų nei alkoholio ar tabako pramonė. Vienas iš jų, tai neribojama reklama žiniasklaidoje.
Naudodamiesi įstatymo spragomis, azartinių lošimų verslo atstovai reklamai išleidžia didelius pinigus, formuodami klaidingą įvaizdį visuomenėje, tokį kaip antai – lošėjas yra lydimas sėkmės, pripažinimo ir pan. Reiktų atsižvelgti į tai, kad jų reklamas mato ir vaikai bei paaugliai. Pvz. populiariausią krepšinio portalą Lietuvoje Basketnews.lt (kuriame apstu lošimų reklamos) per mėnesį aplanko apie 250 tūks. unikalių lankytojų, iš jų 30 proc. yra jaunesni nei 18 metų.
Azartinių lošimų verslo atstovai žino, kad paaugliai neturi savo tvirtos nuomonės, todėl reklama juos lengviau paveikia, nei vyresnio amžiaus asmenis. O kodėl gi ne, juk jie žino, kad 80 proc. pajamų gaunama būtent iš lankytojų, kurie turi problemų su lošimais.
Iš čia ir išplaukia vaizdas, kodėl ponas S. Kacas taip įnirtingai stengiasi pavaizduoti koks „geras ir naudingas“ yra šis verslas Lietuvos visuomenei, ir dar daugiau, kad azartinių lošimų problemos Lietuvoje apskritai nėra. Ar tikrai nėra, paliksiu spręsti skaitytojui su faktu, kad šiai dienai Lošimų priežiūros tarnyba yra gavusi 4584 prašymus iš priklausomų lošėjų nebeįleisti jų į lošimo namus. O juk kenčia ne tik lošėjas, bet ir jo aplinka.
Egidijus Meiženis
psichologas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos narys