Redakcija sykiu atsiminė, kad pirmieji juodaodžiai keleiviai, autobuse atsisakę užleisti sėdimą vietą baltaodžiams, buvo moterys. Bet kam tai rūpi. Ak, moterie, būk graži, o tavo balsas – nebent po dvyliktos.
Sunku apsieiti be ironijos, kai XXI amžiuje Europos Sąjungos šalyje privatus gamintojas dar sugalvoja transliuoti tokią reklamą. Net jeigu taikosi prie pagrindinio savo pirkėjo – „tikrų“ vyrų iš Justiniškių užkampių ir arenų tribūnų – skonio bei pasaulėžiūros.
Tačiau motinas, žmonas, dukras turinčius vyrus toks tekstas turėtų žeisti. Kaip lygiai prieš metus vienuolius įžeidė ir paniekino to paties gamintojo produkto reklama, vaizduojanti pranciškoną. Protingų moterų tokie tekstai turbūt nebežeidžia, nes jos ir taip geriau žino, kas ant ko laikosi.
Lietuvoje pernelyg daug žmonių laikosi negerai dėl monopolijų savivalės. Arba dėl didelių gamyklų diktato. Sportas taip pat neišsilaikytų, jei ne alkoholis. Pasaulio laikysenos teoriją sukūrusi gamyklėlė pernai sportą parėmė 2,5 mln. litų dotacijomis. Už pergales.
Laikraščius remia taip pat. Šalies žiniasklaidoje pranešti kritišką žinią apie aludarius yra praktiškai neįmanoma. Antai kovo 7-ąją uostamiesčio dienraštis spausdina užsakomąjį straipsnį apie neteisėtą didžiausio šalies aludario darbuotojų streiką. Nepavykusiu streiku džiaugiasi bendrovės vadovas, jai atstovavęs vienas brangiausių Lietuvos teisininkų. Dar primenama, kad įmonėje vidutinis atlyginimas prieš mokesčius sudaro 3,3 tūkst. litų ir ji yra tarp 10 geidžiamiausių šalies darbdavių.
Tačiau minėtame straipsnyje nelieka žmogaus. Taip ir lieka neaišku, kodėl taip gerai uždirbantys žmonės nori streikuoti. Nes ten, kur pirma eina pelnas, kur pirmiausia eina tikri vyrai ir karžygiai, nėra kada galvoti apie eilinį žmogelį (juolab moterį!).
Kitame uostamiesčio dienraščio puslapyje – minėto aludario reklama. Susiję dalykai, interesų koreliacija.
Šiandienos savaitraščio svečias istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius atitinkamai mano, kad šalies gyventojai per nepriklausomybę taip ir neišmoko padoriai konkuruoti, dar neatprato nuo nesąžiningo varžymosi potraukio.
Šit net su didžiūnais pasistumdyti bandantys mažieji aludariai nesirenka priemonių: kad nebegali čia pardavinėti alaus didesnėje nei litras pakuotėje ir gaminti jo labai stipraus, pagrasino Lietuvą paduoti į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Dėl „bambalio“ dydžio – į aukščiausią žmogaus teisių gynimo instituciją…
Ar čia tokios Lietuvos žmonių žmogaus teisės? Kol „tikri“ Lietuvos vyrai taikstysis su žeminamomis moterimis (ir patys jas žemins), kol vartotojai tenkinsis juos žeminančiomis reklamomis, kol bendrovių darbuotojai bus žeminami savo darbdavių, tol aukščiausia mūsų žmogaus teisė bus žudytis ir emigruoti. Arba prasigerti, ir kuo stipresniu. Mat, po teisybei, mūsų kraštas neretai tebesilaiko ant barbarų.
– Marijus Širvinskas
Savaitraštis „Ekonomika.lt“