Mus lenkia beveik visi kaimynai, mes – beveik visus europiečius, į kuriuos norime lygiuotis. Gal ir dėl to faktelio kelinta naktis mane kankina nemiga, o su ja į smegenis braunasi mintis – nuo 1999 metų mano virtualaus suvartojamo spirito kiekis nuo 9,5 litrų šoktelėjo iki šešiolikos.
Bet kas keisčiausia, aš nemačiau nei tų devynių, nei tų septyniolikos, taigi, su kažkuo jais turėjau dalintis. Juk esu statistinis šalies pilietis. Vadinasi, įtrauktas į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimus ir apdovanotas virtualiais spirito bambaliais.
Todėl noriu paklausti: kas pasisavino mano 15 litrų grynojo spirito, kurį per metus pagal PSO 2011 metų duomenis, turėjau suvartoti? Gerai, 16, nors teisingumo dėlei derėtų atskleisti, kad litrą suvartojau pats. Nesu šventas. Nusidėjau. Mea Culpa. Pažadu – pasimokysiu iš klaidų. Bet tik po tai, kai bent kiek suprasiu, kuris geradaris ar jų būrelis išgėrė mano statistinius penkiolika šimtaprocentinio spirito litro talpos butelius, tiksliau septyniasdešimt penkis puslitrius degtinės. Mano degtinės.
Įsivaizduoju, jų buvo trys. Kiekvienam iš jų padovanojau po ketvirtį šimto svaigalų butelių. Pridėjus dar jų turimus, trijulė metams turėjo 54 litrus grynojo spirito, tai yra 270 degtinės butelių. Plius dar mano septyniasdešimt penki. Taigi iš viso 360 puslitrinių. Beveik po vieną butelį degtinės per parą „ant trijų“. Neblogai, ar ne?
Nežinau, ar šis svaigalų kiekis yra didelis, todėl savo teoriniais skaičiavimais pasidalinu su kaimynu. Jis sako, kad tai yra norma. Pamanyk, aiškina jis, norint gerai dviese pasėdėti, be pusantro litro degtinės nėra nė ko pradėti. Tyliu. Nenoriu įtikinėti, kad tokį alkoholio kiekį galėčiau suvartoti tik pirmojoje karo tranšėjose belaukiant priešų lėktuvų antskrydžių. Ir ne dėl drąsos, o kad elgčiausi prieš logiką. Gal pavyktų išgyventi. O dabar, pasak kaimyno, tas pusantro litro vienu ypu suvartojamas bent du kartus per mėnesį. Statistiškai.
1999 metais tuometė vyriausybė žadėjo, kad dar 2010-aisiais tą kiekį sumažins iki 7,1 litro per metus, tačiau Alkoholio reguliavimo įstatymo praktiniai taikymai taip ir nuėjo į lankas ir mano virtualus gėrimas augo toliau.
ÄŒia viskas aišku, tačiau leiskite dar kartą paklausti, kas pasisavino mano penkiolika virtualių spirito litrų. Giminės? Draugai? Būrai? Vaikai? Apie būrus jau pasakojau. Draugai su giminėmis taip nepasielgtų, juk jie turi savo virtualius šešiolika litrų, ir manau, jog beveik visi savo kasmetiniu spirito pertekliumi, vedini krikščioniškųjų vertybių, dalijasi su kitais. Lieka vaikai arba būrai. Lietuvos būrams jau vienus metus daviau savo neva suvartojimo alkoholio normą, o vaikams – kaip? Gal mano neišgerti litrai atitenka jiems?
Dar 2007 metais strateginių rinkos tyrimų kompanija „Euromonitor International” pateikė įžvalgą, kad Lietuvos alkoholio rinka per artimiausius penkerius metus išaugs 35,5 procento. Esą tai lems didėjančios vartotojų pajamos, palanki įstatyminė bazė bei sparčiai besivystanti mažmeninės prekybos rinka. Tačiau net ir ši kompanija negalėjo įvertinti vieno faktelio – kokia bus tikroji šios rinkos augimo kaina.
Taigi, 2011 metų savo virtualų spirito davinį atiduodu vaikams. Jau kuris laikas taip darau. Na, neišgeriu tiek, kiek rašo PSO. Atsiprašau, bet nepakeliu, todėl savaime suprantama, reikia dalintis. Daug kas taip daro. Rūpinuosi tautos ateitimi, tad nieko nuostabaus, kad virtualaus alkoholio perteklių nesusimąstydamas perleidžiu jaunimui net negalvodamas apie galimas pasekmes. O jos – nieko gero nežadančios. Gąsdinančios labiau nei emigracija.
Tačiau aš noriu būti geras ir visiškai nekreipiu dėmesio į akis badančius faktus. Aš tik dalinuosi turimais turtais. Sakote, kur mano moralė, sąžinė, kaip man ne gėda, kad girdau šalies ateitį, bet, palaukite, aš tik elgiuosi krikščioniškai. Pagal visus biblinius principus dalinuosi savo virtualiais turtais su tais, kurie net neturi galimybės jų įsigyti. Man rūpi vaikai ir paaugliai. Duodu jiems savo neišnaudotus virtualius litrus spirito ir palaimingos būsenos apimtas žiūriu, kaip jie jį geria.
Ir man visiškai dzin, kad nuo 2001 metų iki 2008 metų apsinuodijimas alkoholiu 7-14 metų amžiaus grupėje išaugo septyniolika kartų ar kad pagal 2006 metų duomenis mūsų vienuolikmečiai-penkiolikmečiai paaugliai yra vieni nusigėrimo lyderių pasaulyje; ar kad priklausomų nuo alkoholio paauglių amžius kasmet auga ir vietoj žalios pievos jaunimas dažniau mato baltus arklius. Man svarbu procesas. Svarbu katalikiškoji doktrina. Svarbu pasidalinti tuo gėriu, kurį man suteikia vietinė pramone. Sutikite, kasmetinis penkiolika litrų spirito perteklius, tai jau šis tas. Negi išpilsi į griovį jį ramia širdimi?
Kad PSO mus vadina girtuoklių tauta, jau nieko naujo. Visada randame pasiteisinimą – pažiūrėkite, rusai geria daugiau nei mes. Arba geria visi, kodėl turėčiau to nedaryti. Arba dar geriau – nėra gyvenimo. Bent išgersiu ta proga.
Kad virtualūs spirito litrai kasmet didėja kiekvienam iš mūsų, dauguma taip pat neįžvelgia blogybės. Kad nusigeriančių amžius jaunėja, mažai ką stebina. Aktualiau emigracija, ekonominė krizė, amžinas euro įvedimo klausimas, kasmetinė nenusekusi „Eurovizija“ ar peliukų Pinkio ir Makaulės stiliaus planai kaip būsimojoje vasaros olimpiadoje iškovoti kuo daugiau medalių. O tie virtualūs PSO kiekvienam iš mūsų prikabinti skaičiai kažkaip išnyks savaime. Juk viskas anksčiau ar vėliau nusiplauna.
O jei ir neišnyks, juk tai tik skaičiai, ar ne?