Įstatymo projekte Nr. XIIP-978 numatomas draudimas parduoti alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 15 procentų, asmenims, jaunesniems kaip 20 metų, taip pat draudimas prekybos alkoholiniais gėrimais vietose asmenims iki 20 metų vartoti alkoholinius gėrimus, kurių turinė etilo alkoholio koncentracija viršija 15 procentų. Nors Koalicija palaiko mokslu grįstas alkoholio prieinamumo mažinimo priemones, iš kurių viena – minimalaus teisėto alkoholio įsigijimo amžiaus didinimas, įstatymo projekte Nr. XIIP-978 matome spragų ir siūlome jas šalinti.
Paauglių smegenys ypač jautrios alkoholiui, ir kuo labiau atitolinama alkoholio vartojimo pradžia, tuo didesne tikimybė, kad pavyks išvengti su alkoholio vartojimu susijusiu problemų ir priklausomybės nuo alkoholio vėliau, suaugusiojo amžiuje[1]. Dėl šios priežasties labai svarbu užtikrinti, kad alkoholinių gėrimų prieinamumas vaikams būtų kuo mažesnis.
Per pastaruosius dešimtmečius sukauptas įspūdingas kiekis mokslinių tyrimų, liudijančių, kad fizinis alkoholio prieinamumo ribojimas – veiksminga kontrolės priemonė. Babor su kolegomis paskelbė, kad minimalaus teisėto įsigijimo amžiaus nustatymas kaip fizinio alkoholio prieinamumo ribojimo intervencija patenka tarp dešimties geriausių prevencinių alkoholio politikos priemonių (neskaitant alkoholio mokesčių)[2]. Tai plačiai taikomas prieinamumo ribojimo būdas, skirtas jauniems žmonėms, nors ši riba įvairiose šalyse yra skirtinga – nuo 16 iki 21 metų[3]. Peržiurėjus 132 tyrimus, paskelbtus 1960-2000 m., aptikta svarių įrodymų, kad įstatymai, nustatantys minimalią teisėto vartojimo amžiaus ribą, padeda veiksmingai mažinti alkoholio vartojimą ir jo sąlygotą žala jaunimui. Šis poveikis dažnai išlieka ir jaunuoliams pasiekus teisėto vartojimo amžių[4].
Remiantis AMPHORA projekte surinkta medžiaga ne mažiau kaip keturiose ES valstybėse narėse per pastarąjį dešimtmetį buvo padidinta teisėto įsigijimo amžiaus riba: Danijoje 2004 ir 2011 m., Prancūzijoje 2009 m., Maltoje 2009 m. ir Belgijoje 2009 m. Nė viena ES valstybė narė per pastaruosius keturis dešimtmečius nesumažino teisėto alkoholio įsigijimo amžiaus. 20 metų minimalus teisėtas visų alkoholinių gėrimų grupių įsigijimo amžius nustatytas
Švedijoje ir Islandijoje, o Suomijoje ir Norvegijoje – stipriesiems gėrimams1. Lyginant su Lietuva jaunimas šiose šalyse alkoholinius gėrimus vartoja gerokai rečiau (žiūrėti pav. 1). Jungtinėse Amerikos Valstijose minimalus amžius alkoholiniams gėrimams įsigyti ir vartoti yra 21 metas.
1 pav. Alkoholinių gėrimų vartojimo tarp 15-16 metų vaikų palyginimas: Lietuva ir šalys, taikančios minimalų 20 metų visų teisėtą įsigijimo ribojimą
ESPAD 2011 tyrimo duomenys
Didžiausia nauda taikant teisėto įsigijimo amžiaus ribojimą gaunama tada, kai šie ribojimai veiksmingai įgyvendinami. Net ir nustačius minimalų teisėtą įsigijimo amžių, jauni žmones dažnai gali nusipirkti alkoholinių gėrimų. Kaip rodo 2011 m. ESPAD tyrimo duomenys, alkoholio prieinamumas paaugliams Lietuvoje nuo 2007 metų išliko nepakitęs: 80 proc. paauglių nurodė, kad jiems būtų labai lengva ir gana lengva įsigyti kokio nors alkoholio[5].
Todėl reikalinga daugiau dėmesio skirti įstatymo įgyvendinimo užtikrinimui (pvz. Suomijoje ir Švedijoje valstybės monopoliui priklausančios mažmeninės alkoholio prekybos įmonės samdo nepriklausomus pirkėjus, kurie tikrina, kaip darbuotojai laikosi taisykles reikalauti asmens dokumento. Be to šiose šalyse visi pirkėjai, atrodantys jaunesni nei 25 metu amžiaus, turi pateikti asmens dokumentą, nors šiose šalyse stipriuosius gėrimus teisėtai įsigyti gali vyresni nei 20 metu asmenys[6]).
Taip pat norime pabrėžti, kad 2012 metais Lietuvoje atliktos gyventojų apklausos duomenimis, minimalaus alkoholinio įsigijimo amžiaus didinimui iki 21 metų pritartų 72 proc. Lietuvos gyventojų[7].
Apžvelgus pačios Įstatymo projektu Nr. XIIP-978 siūlomos alkoholio kontrolės priemonės efektyvumą, būtina pažymėti, kad sprendimas ribojimus taikyti tik įsigyjant stipriuosius alkoholinius gėrimus, yra neracionalus, kadangi vaikai Lietuvoje dažniausiai pradeda vartoti būtent silpnesnius alkoholinius gėrimus, o ne stipriuosius. 2011 m. duomenimis, Lietuvoje 15-16 metų berniukai dažniausiai vartojo alų (58 proc.), mergaitės – sidrą (26 proc.)[8]. 2012 metais Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atliktas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimo Lietuvoje tyrimas taip pat parodė, kad stiprieji gėrimai nėra populiarūs tarp vaikų ir jaunimo[9]. Be to, labiausiai reklamuojamų gėrimų (alaus ir sidro) moksleiviai nelaiko tikrais alkoholiniais gėrimais: moksleiviai teigia, kad tai silpni, nepavojingi sveikatai gėrimai, skirti jaunimui atsipalaiduoti[10].
Sprendimas taikyti 20 metų minimalų teisėtą alkoholio įsigijimo amžių galimai sumažintų alkoholinių gėrimų prieinamumą tarp moksleivių, kadangi būtų suvienodintas teisinis alkoholio prieinamumo ribojimas visiems mokykloje besimokantiems asmenims. Tokiu būdu būtų išvengiama situacijų kuomet nepilnamečiams moksleiviams alkoholinių gėrimų padeda įsigyti pilnamečiai mokslo draugai.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, palaikome Įstatymo projektą Nr. XIIP-978 kaip projektą siekiantį mažinti alkoholio prieinamumą, tačiau siūlome nediferencijuoti alkoholinių gėrimų pardavimo amžiaus, kaip šiuo metu numatoma projekte, o padidinti minimalų pardavimo amžių (visų alkoholinių gėrimų atžvilgiu) iki 20 metų.
Taip pat pritariame Teisės departamento 2013-09-24 išvadoje Nr. XII-978 siūlomam įteisinti draudimui asmenims iki 20 metų vartoti alkoholinius gėrimus ar jų turėti, atitinkamai pakeičiant Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 dalį.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 180(1) straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-979 siūlome atitinkamai taisyti, naikinant alkoholinių gėrimų diferencijavimą.
Aurelijus Veryga
Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas
Vaida Liutkutė
tel. (8 608) 90 763, el.p.: news@koalicija.org
[1] Peter Anderson, Lars Møller and Gauden Gale, Alkoholis Europos Sąjungoje. Vartojimas, žala ir politikos priemonės, PSO 2012.
[2] Babor TF, Caetano R, Casswell S etal. (2010). Alcohol: no ordinary commodity. Research and public policy, 2nd ed. Oxford, Oxford University Press.
[3] Anderson P, Baumberg B (2006). Alcohol in Europe. A public health perspective. London, Institute of Alcohol Studies.
[4] Wagenaar AC, Toomey TL (2002). Effects of minimum drinking age laws: review and analyses of the literature from 1960 to 2000. Journal of Studies on Alcohol, 63:S206–225.
[5] Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimas Europos mokyklose. Tyrimo Lietuvoje ataskaita 2011. Prieiga internete: http://www.ntakd.lt/files/Apklausos_ir_tyrimai/ESPAD_2011_ataskaita_SMM.pdf
[6] Vihmo J, Österberg E (2011). Information on the Nordic alcohol market 2011. Helsinki, Alko.
[7] Alkoholio kontrolės politikos vertinimas, alkoholio vartojimo daromos žalos vertinimas, 2013. Prieiga ineternete: http://www.vpsc.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=250&lang=lt
[8] Björn Hibell, Ulf Guttormsson, Salme Ahlström, Olga Balakireva, Thoroddur Bjarnason, Anna Kokkevi, Ludwig Kraus, The 2011 ESPAD Report. Prieiga per inernetą: http://www.espad.org/Uploads/ESPAD_reports/2011/The_2011_ESPAD_Report_FULL_2012_10_29.pdf
[9] Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimo tyrimas Lietuvoje 2012 metais, NTAKD. Prieiga internete: http://www.ntakd.lt/files/Apklausos_ir_tyrimai/nacionalinio/2013/GPS.pdf
[10] Maknavičiūtė V. Alkoholinių Gėrimų Reklamos Situacija Lietuvoje [Magistro baigiamasis darbas]. [Kaunas]: Kauno medicinos universitetas; 2008.