Paroda „Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdis“ parengta ir eksponuota Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje nuo 2008 m., minint blaivystės judėjimo 150-sias metines. Parodos dailininkė tekstilininkė Jurgita Eidėjienė sukūrė 10 tekstilinių plakatų, pasinaudodama šiuolaikinėmis moderniomis technologijomis pateikė Muziejuje sukauptą dokumentinę medžiagą blaivybės tema. Tai ištraukos ir citatos iš vysk:. M. Valančiaus skelbtų blaivybės laiškų, iš tarpukario blaivybės leidinių, kunigų rengtų pamokslų, taip pat įvairi kita informacinė medžiaga, susijusi su blaivybės judėjimu. Paroda buvo gausiai lankoma, vyko edukacinės pamokos moksleiviams, studentams ir senjorams.
19 a. alkoholio vartojimas buvo didelis: gėrė ir didikai ir valstiečiai. O Europoje jau plito baivybės idėjos: 1838 m. airių kapucino Matju pradėta blaivybės kampanija sulaukė Apaštalinio sosto paramos. 1858 m. liepos 28 d. popiežius Pijus IX išleido bulę dėl vokiečių kardinolo M. Dypenbroko sudarytos blaivybės brolijos nuostatų. Sekdami vokiečių pavyzdžiui sujudo ir lenkų dvasininkai.
Rusų valdžia be jos leidimo ir priežiūros griežtai draudė organizuoti visuomenę, tad vyskupas M. Valančius pradėdamas blaivybės sąjūdį jokių oficialių aplinkraščių kunigams ar ganytojams neišleido, norėjo, kad susidarytų oficiali nuomonė, jog viskas prasidėjo iš parapijų. Pirmaisiais blaivybės židiniais buvo laikomos Jurbarko, Palėvenės, Kupiškio parapijos.
1858 m. vasaros pabaigoje vyskupas M. Valančius jau buvo aprobavęs spaudai rankraštį „Apej brostvą blaivystės arba susiturėjima“. Rugsėjo mėnesį buvo gautas cenzūros leidimas šią knygelę spausdinti. J. Zavadskis išspausdino 40.000 egz., 16 puslapių knygelė turėjo 8 skyrelius. Svarbiausias buvo pirmasis – blaivybės brolijos įstatai dėl narių priėmimo tvarkos […šiai brolijai vadovauja vyskupas, o atskiroms parapijų brolijoms – klebonai. Parapijos brolijos steigimas prasideda nuo narių registracijos žurnalo. Nauji nariai priimami šventadieniais arba atlaidų dienomis, turi būti priėję išpažinties ir priėmę Komuniją. Juos įrašo i knyga. Paskui kunigas užsivelka kamžą, užsideda stulą ir naujuosius narius vedasi prie Švč. M Marijos altoriaus ir jiems klūpant skaito pasižadėjimo arba priesaikos tekstą. Po priesaikos kunigas šlaksto švęstu vandeniu ir skaito pamokslėlį. Blaivybės brolijos nariai kiekvieną šventadienį kalba maldas į Švč. Mergelę. Mariją. Kasmet per Grabnyčias brolijos nariai turi atnaujinti savo pasižadėjimą..]. Šeštas ir septintas skyreliai supažindina su gydytojų nuomone apie degtinės žalą sveikatai ir apie girtuoklių fizinę, materialinę ir moralinę degradaciją. Knygelė sukėlė didelę sumaištį, buvo konfiskuotas visas tiražas, o Valančiaus buvo pareikalauta parodyti originalą knygos, iš kurios jis vertė.
Blaivybės literatūrai rengti vyskupas pasitelkė savo sekretorių J. S. Dovydaitį, Akmenės kleboną K. Kasakauskį ir tuomet dar klieriką Antaną Baranauską, nuolat blaivybę propagavo Lauryno Roko Ivinskio kalendoriai. Blaivybės literatūros leidimas tapo neatsiejama blaivybės sąjūdžio dalimi. 1858 m. spalio 11 d. vyskupas Valančius dėl blaivybės paskelbė pirmąjį aplinkraštį kunigams.
Gruodžio pradžioje blaivybės gromata buvo paskelbta ir Žemaičių kunigų seminarijoje. Aplinkraščiais sutelkęs blaivybės darbui kunigus, vyskupas žengė naują žingsnį – 1858 m. gruodžio 25 d. į eilinius katalikus kreipėsi tiesiogiai, ganytojišku laišku, Pirmąjį laišką išsiuntinėjo dekanams nurodydamas, kad jį turi skelbti 3 šventadienius ir sekmadienius iš eilės, palydėdamas savo tam pritaikytais pamokslais. Paskui 1859 m. kovo mėn. paskelbė blaivybės laišką bajorams ir dvarininkams. Visose parapijose buvo įsteigtos blaivybės brolijos. Apskričių ir gubernijos akcizo valdytojai pradėjo skųstis, nes dėl kunigų priemonių „nuo rugsėjo mėnesio paprastos klasės žmonės beveik visiškai nustojo gerti degtinę “ ir todėl nebegalima surinkti akcizo. Kaip kaltininkas nurodomas – pats Vyskupas. Valdžiai labai rūpėjo uždrausti blaivybės sąjūdį, nes labiausiai caro valdžia bijojo šio judėjimo visuomeniškumo, nes dauguma religinių brolijų apsiribojo tik malda, o blaivybės judėjimas turėjo dar ir kitų tikslų. Ši akcija truko vos šešerius metus (nuo 1858 m. iki 1864 m.). Vyskupo M. Valančiaus skatinamas ir palaikomas krašto blaivinimas turėjo didelę įtaką gyventojų religiniam, doroviniam auklėjimui ir gerino jų ekonominę padėtį. Pražūtingas girtavimo poveikis tautai nėr šiuos kelis intensyvaus darbo metus ženkliai sumažėjo. „Nė dvejų metų nepraėjo, kaip tose vietose, kur išplito blaivybė, valstiečių buitis žymiai pagerėjo. Vietoje bado – gausa, vietoje skarmalų – tinkami ir šilti drabužiai, uždirbtos kapeikos atidedamos juodai dienai, mokesčiai mokami, nepriemokų nėra, laikas ir jėgos atiduodami naudingam darbui“ – taip tvirtino Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas.
Žemaičių vyskupystės muziejaus informacija
Kun. Robertas Skrinskas
Tel. (8 37) 554 247